Positivus 2013: trečia diena (07.21)

"...please teach me gently, how to breathe"

 

Į 15-tą valandą turėjusį vykti pasirodymą kėlėmės su žadintuvu. Tiesiog Sigur Ros koncertas tiek iškrovė emocionaliai, kad visą pusdienį paprasčiausiai gulėjom palapinėje ir skendėjom prisiminimuose. Būna koncertų, po kurių norisi daug šnekėti, išsipasakoti įspūdžius, dalintis prisiminimais. Tačiau šįkart tai buvo kažkas, ką norėjosi pasilikti tik sau... Ir kuo ilgiau.

Taigi po pusiau prasnausto, pusiau pratingėto pusdienio pagaliau susikaupėm dar vienam muzikos desantui. Pirma aplankyta sekmadienio grupė buvo French Films. Jau tiksliai nebepamenu jų muzikos, tik žinau, kad rytinei mankštai ir pirmam prasiblaškymui visai tiko. 

Toliau dar viena netyčia užtikta grupė No Ceremony///. Tiesiog einant pro „Nordea“ sceną, ausis pasigavo artimi garsai, taigi patraukėm arčiau. Dabar galiu pasakyti, kad tai buvo pats maloniausias festivalio atradimas. Dainos ėjo kiaurai kūnu net klausant jas pirmą kartą. Švelnus atlikėjos balsas, prasismelkiantis pro tamsokas melodijas, ir mintis pravalantis šokių ritmas buvo absoliučiai TAI, ko reikėjo vangokai sekmadienio popietei.  

 

No Ceremony///

Po pasiplaukiojimo No Ceremony/// galaktikose, vėl traukėm link pagrindinės scenos, kur savo muziką turėjo pristatyti Team Ghost.  Reikia pripažinti, kad sekmadienis muzikiniais atradimais buvo pats intensyviausias, taigi vos spėjom bėgioti nuo vienos scenos prie kitos. Matyt pajutom, kad jau paskutinė diena ir desperatiškai ėmėme viską, kas buvo siūloma (o siūloma buvo visai neprastai).

Grįžtant prie Team Ghost, tai buvo grupė, kurios melodijomis pasidomėjau dar iki festivalio, todėl koncertas nebuvo iš tų, kuriuos užtikau netyčia. Tamsoki (vietomis gal net agresyvoki) shoegaze atspalviai iš kart panardino į lengvą muzikinį transą. Kažkaip visiškai atsijungiau ir pasidaviau muzikai. Būtent tokio „visiško išskridimo“ tikiuosi eidama į bet kokį koncertą. Gaila tik, kad pasirodymas vyko ne mėnuliui, o saulei šviečiant, nes vaiduoklių muzika kažkaip labiau pritinka prieblandos metui.

 

Team Ghost

Po Team Ghost padarėm trumpą smegenų atvėsinimą ir kiek prasiėjom pro latvišką Baltijos jūros pakrantę. Prie pagrindinės scenos grįžom apie šeštą, kur žmonės jau buriavosi Tom Odell pasirodymui. Kadangi tai buvo vienas iš labiausiai lauktų atlikėjų, brovėmės link scenos kuo arčiau. Ir ne veltui. Pasirodymas buvo tikrai nuostabus. Nuo scenos sklido tiek daug inercijos, tiek nuoširdumo ir atsidavimo, kad net neklausantys sukluso. Iš tiesų tas jaunatviškas maksimalizmas atrodė beprotiškai mielas. Gal pasirodymas ir nebuvo tobulas, bet man savotiškai žavu, kai atlikėjai ant scenos kažkiek jaudinasi (galbūt net klysta), o publikos palaikymas vis dar nėra tapęs kažkuo „savaime suprantamo“. Nežinau, man asmeniškai tai buvo pasirodymas, po kurio jautiesi labai gerai ir norisi apkabinti bet kurį šalia besitrynusį latvį. Gaila tik, kad koncertas netruko net valandos. Vos spėjau įsijaust, o scena jau tuščia ;/

 

Tom Odell

Kadangi reikėjo pataupyti jėgas, Kiwanukos pasirodymą praleidom (nors manau būtų buvęs visai smagus laikas). Prie pagrindinės scenos grįžom tik beprasidedant Two Door Cinema Club koncertui. Apie juos nesiplėsiu, nes man jie prilygo tikrai kankynei. Nu nemėgstu aš panašios muzikos, kai per kiekvieną dainą turi būti ale labai linksma, nors tiksliai nežinai kodėl. Taigi po kiekvienos dainos plojau tik todėl, kad ji pagaliau baigėsi ir lieka vis mažiau laiko iki The XX. 

Pasibaigus Two Door Cinema Club „linksmybėms“ prasidėjo tikras išlikimo karas dėl geresnių pozicijų The XX pasirodymo stebėjimui. Buvom pačiam priekyje, taigi ten, kur karščiausia, o susirinkę žmonės patys aršiausi. Kadangi ištrypta veja virto sauso smėlio dėže, vienu metu nuo kylančių dulkių beveik neliko kuo kvėpuoti. Taigi teko iškišti galvą kuo aukščiau minios ir gaudyti paskutinius gryno oro gurkšnius. Bet laukti buvo verta...

Iš tiesų prieš pasirodymą net nelabai žinojau, ko tikėtis. Iki šiol mėgavausi tik studijinėmis dainų versijomis, nelysdama giliau ir neieškodama nieko daugiau. Žinojau tik tai, kad jų pasirodymai būna gana minimalistiniai ir bereikalingas šou tikrai nevargins.

Ir jei kalbant atvirai, tai, ką išvydau ir išgyvenau, buvo aukščiau bet kokių mano įsivaizdavimų. Visiškas susiliejimas su tuo, kas dedasi ant scenos, kai į muziką įkrenti taip giliai, jog nebejauti kūno. Nebejauti oro trūkumo. Troškulio. Absoliučiai nieko, kas nesirimuoja su muzika.

 

The xx

Ir prie tokio pojūčio prisidėjo ne tik be galo erdvi ir, rodos, viską aplinkui apgaubianti muzika, bet ir Romy bei Oliver duetas. Turbūt ne tiek jau ir daug grupių, kur duetas dirbtų taip lygiavertiškai: be jokios konkurencijos, bandymo sudainuoti garsiau ar sugroti geriau. Tiesiog visiškas vienas kito supratimas, virstantis į kažką bendro, kažką, kas stipriau už individualumą. Iš tiesų tarp atlikėjų jautėsi ypatingai stiprus ryšys. Labai žaviai atrodė ir jų judėjimas vienas kito atžvilgiu - lyg koks povų šokis:

Romy Madley Croft ir Oliver Sim, The xx

Įspūdį paliko ir lazerių instaliacijos. Vienose dainose jie lyg įrėmindavo sceną, kitose priešingai – skrosdavo dangų kiaurai ir nežinia už kelių horizontų pasibaigdavo. Na o įspūdingiausiai ko gero atrodė dūmų ir lazerių sukurtas efektas, kai dūmai, atsimušę į lazerio spindulį, virsdavo kažkuo panašaus į debesis. Išties įspūdingas reginys:

 

The xx

Apibendrintai... jei Sigur Ros buvo tai, ką myliu, tai The xx pasirodymas virto tuo, ką įsimylėjau būtent tą liepos 21-osios naktį. Kažkas, kuo iki šiol gyvenu. Kuo užmiegu ir kuo pabundu... O pasirodymo įrašą kasdien peržiūriu bent po vieną kartą: 

The xx pasirodymo įrašas 

Beje, pasirodymo pabaiga tiesiog nunešė. Paskutinės Islands, Chained, Infinity, Intro (ypatingai!) ir Angels buvo kažkas tobulo...

Romy Madley Croft, The xx

 

Positivus 2013: antra diena (07.20)

...toliau tęsiu pradėtą darbą ir žengiu į antrąją festivalio dieną.

Pirmą pusdienį kažkaip norėjosi atitrūkti nuo viso to šurmulio, todėl patraukėm aplankyti Salacgriva. Tikrai mielas, tvarkingas ir jaukus Latvijos miestelis, įsikūręs Baltijos jūros pakrantėje. Tačiau pusė dienos prasivaikščiojus, smegenys pačios ėmė reikalauti muzikos dozės, taigi saulei perkopus zenitą, vėl ėmėmės koncertų maratono. Iš pradžių užsukom į "Nordea" sceną, iš kurios sklido ausiai malonūs garsai. Lankstinukas teigė, jog tai latvių grupė The Sound Poets. Kadangi klausėsi gan neblogai - pasilikom. Iš ties labai geros emocijos buvo po jų pasirodymo. Viskas taip nuoširdžiai, paprastai ir profesionaliai.

 

The Sound Poets

Pasibaigus pasirodymui judėjom link didžiosios scenos, kur grojo Willy Moon. Galiu pasakyti tik tiek, kad visai ne mano stilius, bet kadangi draugei patiko, teko pasikankinti ir man. Daug apie jį nesiplėsiu, nes nėra net noro. Tiesiog ne mano muzika. 

Vėliau vėl patraukėm link „Nordea“ scenos, kur turėjo pasirodyti John Grant. Didelis festivalio pliusas, kad grupės (net pačios ryškiausios) ant scenos pasirodydavo minučių tikslumu. Bet va ponas Grantas leido sau nemadingai vėluoti. Tai aparatūra buvo derinama, tai dar kažkas negerai. O kadangi reikėjo taupyti jėgas vakarui, toks stoviniavimas pakankamai erzino.

Šiaip koncertas visai neblogas. Sugrojo mano taip lauktą „Queen of Denmark“, dar pora dainų visai gerai susiklausė, bet didesnio įspūdžio nepaliko. Kas labai nepatiko, tai Granto apranga. Nors tai atrodo bereikšmis dalykas, neturintis jokios įtakos muzikos kokybei ir pan., nu bet man jis visai nesižiūrėjo. Kažkaip net negalėjau normaliai mėgautis muzika, kai ant scenos stovi kažkoks „sunkvežimio vairuotojas“ (aptrinti džinsai, maikė, oranžinė beisbolo kepuraitė ir akiniai nuo saulės). Vis tik manau, kad atlikėjui reikalingas šioks toks sceninis įvaizdis, o ne šiaip – taip pat maximoj, taip pat ant scenos...

 

John Grant

 Po vangokos pradžios ir nieko labai verto dėmesio, pagaliau atėjo eilė rimtesniems atlikėjams. 21 val. ant pagrindinės scenos užlipo Imagine Dragons. Neslėpsiu, pastarieji buvo vieni iš keleto atlikėjų, kuriuos tikrai norėjau išgirsti. To, matyt, norėjo ir didžioji dalis festivalininkų, nes prie scenos rinkosi gerokai anksčiau.

Pats koncertas tikrai pavykęs: energingas, užvedantis ir svarbiausia nuoširdus. Grupės vokalistas vis negalėjo atsidžiaugti publika ir matėsi, kad tai daro nuoširdžiai (kur nesidžiaugsi, kai per tokį trumpą laiko tarpą iš „nieko“ peraugo į vieną iš labiausiai festivalių organizatorių graibstomų grupių).   

Nuskambėjo turbūt visi didžiausi grupės hitai, keletas mažiau žinomų dainų, bet save vis pagaudavau atitrūkstant nuo jų muzikos ir skaičiuojant kiek liko laiko iki Sigur Ros pasirodymo. Taigi kad ir kaip nesmagu pripažinti, bet man Imagine Dragons atliko labiau apšildančios grupės vaidmenį. Pasirodymas išties puikus, tačiau man asmeniškai ji buvo ne laiku (panašiai kas valgyti sriubą, kai žinai, jog po to bus patiektas mėgstamiausias tavo patiekalas. Tiesiog stengiesi suryti kuo greičiau ir blizgančiom akim lauki padavėjo).

 

Imagine Dragons

Koncertui pasibaigus dalis žmonių judėjo nuo scenos, kita atvirkščiai – brovėsi link jos. Mes buvom pastarųjų kompanjonai, kadangi reikėjo užsiimti priekines eiles savo desertui. Geriausia, ką pavyko išgauti, tai priartėti prie scenos penkių eilių atstumu. Tada ir supratau, kad vietas Sigur Ros koncertui reikėjo užsiimti dar prieš Imagine Dragons. Bet kokiu atveju buvo smagu suprasti, kad Sigur Ros tikrai turi juos mylinčių žmonių, kurie pasiryžę valandą laiko laukti prie scenos ir surėmę pečius nepraleisti į priekį nieko, kas atėjo nors minute vėliau.

Sigur Ros

Tiksliai 23 val. iš tamsos išniro pagrindiniai kaltininkai, kodėl aš apskritai šiais metais ten važiavau. Pirmi akordai ir aš jau kažkur nebe čia. Iš tiesų visas pasirodymas buvo lyg masinė hipnozė, kažkoks visiškas atsijungimas: Jonsi pasinėręs į savo pasaulį, Orri – įsisiurbęs į būgnus, vienintelis Georg atrodė palyginus žvaliai ir savo didelėm akim bei gerietišku žvilgsniu žvelgiantis į publiką, kuri irgi buvo kažkokia aptirpus (nors tiesą sakant nelabai aš ten ir mačiau, kas dėjosi aplinkui). Vienintelė daina, per kurią Jonsi kiek atkuto, buvo "Hoppipolla". Nors tai toli gražu nėra mėgstamiausia mano daina, panašaus pabudimo pasirodymui tikrai reikėjo. 

Nežinau, turbūt neparašysiu daug, nes nu ne žodžiais tokią muziką reikia apibūdinti. Tiesiog tai buvo pasirodymas, apie kurį svajojau jau nuo tos dienos, kai pirmą kartą įsijungiau Sigur Ros. Dabar kažkiek liūdna, kad tai, ko tiek ilgai lauki, pasibaigia taip greitai, bet tos magiškos pusantros valandos neiškeisčiau į nieką...

Daugiau nei tik koncertas

Positivus 2013: pirma diena (07.19)

 

Positivus 2013: pirmoji diena

Kadangi iki festivalio vietos pavyko nusigauti pakankamai vėlai, pirmas koncertas, į kurį žūt būt turėjom suspėti (ir ačiū dievams suspėjom!) buvo Iiris. Tikrai be galo nuoširdus ir šiltas pasirodymas. Taip, atlikėja dar labai jauna, bet balsas išties išskirtinis ir nepavedė net laužant jį skirtingais tembrais vienoje dainoje. Nestigo ir improvizacijos, vėjavaikiškumo bei jaunatviško padūkimo, tik gal ne viską pavyko tinkamai suvaldyti. Bet visų svarbiausia - bando ir nebijo eksperimentuoti, o ne štampuoja studijines dainų versijas vieną po kitos. Tas iš ties pagirtina.

Va... šiaip gaila, kad neišgirdau dviejų pačių mėgstamiausių dainų („Unicorn“ ir „Astronaut“). Kita vertus, lyrinės dainos festivalyje ne taip jau gerai ir klausosi (tarkim „Glimmering“ išties nuostabi daina, tačiau bendram pasirodymo fone ji kažkaip paskendo). Beje, buvo netikėta, kai vienai dainai prie Iiris prisijungė Instrumenti. Šiaip neklausau jų, tačiau kartu atlikta King Of The Wild Things suskambėjo išties gražiai. O ir latvių publika saviškius sutiko labai teigiamai.

Taigi apibendrinus, estai tikrai turi kuo pasigirti. Ne veltui net pats prezidentas nepasididžiavo ir atvyko pasimėgauti tautiečių pasirodymais (kurių festivalyje buvo gan nemažai).

 

Iiris

Crystal Castles - kažkiek bandžiau jų klausytis dar prieš renginį, bet nelabai tiko (pasirodė kiek per daug tos netvarkingos elektronikos). Bet kadangi grojo ant pagrindinės scenos, o žmonės dar prieš pasirodymą ėmė būriuotis ties scena, patraukėm kartu su jais. Ir man patiko. Gal ne visos improvizacijos iki galo susivirškino, bet pasirodymui įpūsėjus užsikabinau. Matyt tuometinei nuotaikai reikėjo kažko panašaus. Kažko, per ką gali išsitaškyti ir iškrauti susikaupusią energiją.

Pati atlikėja pasirodė gana arogantiška (cigaretė dantyse, agresyvokas žvilgsnis), bet ant scenos atidirbo visai neblogai. Beje, ne tik ant scenos, nes pora kartų „paplaukiojo“ ir ant minios rankų. Šiaip tokių ale „šou elementų“ nelabai mėgstu ir atrodo mažų mažiausiai banalu bei pigu, tačiau vietoj ir laiku tai buvo pakankamai efektyvu ir padarė tam tikrą įspūdį.

Taigi pasirodymas neblogas, bet jų muzika man ir toliau liks „klausytis ne namie“ ir tikrai ne kasdien. 

Crystal Castles

Kadangi buvo valandos laiko tarpas iki Noah and the Whale pasirodymo, o Crystal Castles tiek įaudrino, kad norėjosi muzikos muzikos muzikos!, užsukom į „I Love You“ sceną, kur grojo Kažkas. Tiek melodija, tiek vokalas užkabino iš karto, taigi pasilikom. Beje, vėliau teko pasidomėti, kas čia tokie grojo. Pasirodo tai buvo grupė iš Lietuvos Colours Of Bubbles. Kai kurios dainos tikrai labai skaniai susiklausė, todėl visai gali būti, kad prie progos perklausysiu ir jų diskografiją. Mažu užsikabinsiu ir nereiks toli važiuoti, kad išgirsčiau mėgstamą muziką gyvai :)

Paskutiniai, kuriuos išklausėm penktadienio naktį, buvo Noah and the Whale. Nežinau, taip kaip Crystal Castles klausyti tik koncertuose, taip Noah and the Whale – namuose. Nors vaikinai sugebėjo surinkti didžiausią penktadienio publiką, kuri net nežinau ties kur pasibaigė, man buvo nuobodoka. Per daug „gerietiška“ ir per daug monotoniška jų muzika. Aišku daugumai patiko ir išjudino (šiaip kokia 5 Years Time visai smagi dainuška), bet nu ne mano stilius. Įstrigo tik smuikininkas, kurio partijos buvo tikra atgaiva sielai. Dar visai nieko improvizacijos dainų pabaigose, kurios kažkiek prabudindavo iš tos monotonijos.

Taigi dar pasirodymui nepasibaigus patraukėm link kempingo. Gal tiesiog jau nuovargis darė savo...

 

Noah and the Whale

Apibendrinus, didžiausią įspūdį paliko būtent jaunoji Iiris. Išties daug žadanti atlikėja ir tikrai su nekantrumu lauksiu naujų kūrinių, o galbūt net vizito Lietuvoje. Vis tik bendrajūriai kaimynai esam. Gal nepasididžiuos ir užsuks kada :)

Garbinga pirmoji vieta ir mano simpatijos atitenka estų atlikėjai Iiris

Sentimentai: 2009

Ogi nutiko taip, jog šį blog'ą sukūriau vos prieš keletą dienų, tačiau muzika mano gyvenimo dalimi tapo gerokai anksčiau. Taigi šis įrašas skirtas paminėti (ir tuo pačiu pagerbti) muziką, kuria gyvenau anksčiau. 

2009-ieji: begalės pirmų kartų ir pirmų prisilietimų prie to, kas padėjo suformuoti dabartinį muzikos skonį

Visų pirma norisi paaiškinti, kodėl būtent 2009-ieji, o ne kokie 2000-ieji, kai klausiau viską iš eilės, ką tik groja lietuviškos radio stotys? Kodėl ne kokie 2005-ieji, kai svaigau nuo įvairiausio plauko rihanų ir intensyviai domėjausi Euroviziniais brukalais. Galų gale - kodėl ne 2006-ieji, kai pradėjau domėtis kiek rimtesniais stiliais (new age, ambient, trance).

Priežastis paprasta. 2009-aisiais įvyko kertinis lūžis mano suvokime. Momentas, kai muzika iš bereikšmio fono virto gyvenimo dalimi. Prieskoniu, be kurio tapo nebeskanu gyventi.

Priežastis daugiau nei paprasta - peržiūrėtas vienas vienintelis filmas. Vienas filmas, įtakojęs visą virtinę pasekmių, sujungtų kartais tvirtais, kartais vos matomais priežastiniais saitais:

• Filmas "Dancer in the Dark", padėjęs atrasti Björk;
• Björk, padėjusi atrasti Islandiją;
• Islandija, padėjusi atrasti "Screaming Masterpiece";
• "Screaming Masterpiece", padėjęs atrasti islandišką muziką;
• Islandiška muzika, padėjusi atrasti The Sugarcubes, Sigur Rós, múm, Bang Gang, Ampop, Pornopop, Emiliana Torinni, Gus Gus, Fm Belfats;
• Galų gale - islandiška muzika, padėjusi atrasti MUZIKĄ! 

Taigi būtent todėl 2009-uosius išskiriu kaip kertinius metus, nuo ko prasidėjo mano pasinėrimas į muzikos gelmes.  Ir jei tik būtų įmanoma, įrašyčiau 2009-uosius "DIDŽIAISIAIS SKAIČIAIS".

Sausis: Katie Melua "Closest Thing to Crazy"

Tais gūdžiais ir jau beveik neatmenamais laikais, kuomet dar nebuvau pažįstama su islandiškaisiais "Klykiančiais šedevrais", klausiausi tokių gerų mergaičių kaip Katie Melua ir nesukau sau galvos. Dabar ši muzika atrodo kiek naivoka, bet velniop - buvo tai buvo :)

 

 

Vasaris: Muse "Sing For Absolution"

Tiksliai nebepamenu datų, bet kažkur tuo laikotarpiu domėjausi Muse. Ir kad ir kiek bepraeitų laiko "Sing For Absolution" visada išliks ta daina, kuri asocijuosis su jų klausymo pradžia:

 

Kovas: Placebo "Blind"  

Ir čia iš ankstyvųjų 2009-ųjų įžengiam tiesiai į 2013-tus, kadangi Placebo iki šiol yra viena tų grupių, kurios klausausi iki šiol (ir beje su nekantrumu laukiu naujausio jų albumo). O kol kas, daina iš praeities. P.s. ne atsitiktinai dedu "Requiem for a Dream" filmo klipuką, nes būtent jis nemaža dalimi prisidėjo prie Placebo muzikos atsiradimo mano grotuve

Balandis: Regina Spektor "Samson" 

Gražu, jautru, trapu. Nedaugžodžiausiu. Iki šiol man tai viena gražiausių pianinu atliekamų dainų, lydimų pasakiško balso:

Gegužė: Björk "I've seen it all"

Ir štai į mano kiemą pagaliau įžengia Björk! Muzika, pakeitusi supratimą, kas yra muzika ir kokia spalvinga ji gali būti. Iki tol net įsivaizduoti negalėjau (tiesą sakant apie tai nelabai ir mąsčiau), kiek daug gali žmogaus balsas. Koks trapus ir galingas jis gali būti vienu metu.

O daina, kuri visą laiką asocijuosis su Björk atradimu, yra būtent "I've seen it all". Kaip tik dabar įsijungiau šią dainą ir net nupurtė supratus, kiek daug gali priminti viena daina. Atrodo vos 4 minutės, bet į jas telpa tiek daug. Turbūt visi 4 metai... Pirmieji metai, kai dar tik atradinėjau Björk ir nedrąsiai žengiau į dar neištirtas teritorijas. Antrieji, kai buvau visiškai apsėsta. Tretieji, kai išsipildė viena iš didžiausių mano svajonių išgirsti ją gyvam koncerte. Ir ketvirtieji - natūralus atitolimas su mažais pastrigimais, kurie vėl primindavo, kiek daug Björk muzika man vis dar reiškia...

Birželis: Bang Gang "Sleep"

Nuo čia prasideda mano pasinėrimas į islandiškos muzikos gelmes. Ir vieni pirmųjų vedlių buvo būtent Bang Gang. Dabar kaip pagalvoju, tai tikrai nėra ta grupė, kuri charakterizuotų islandišką muziką, bet skandinaviška vėsa ir lėtas tempas jaučiamas ir pas juos. 

Buvo laikas, kai Bang Gang laikiau viena mylimiausių grupių. Tie laikai seniai praėjo, bet maloni nostalgija klausantis išliko.  

Liepa: Björk "Where is the line"

 

"Where is the line" viena pirmųjų (o gal netgi pirma) Björk daina, ant kurios buvau nežmoniškai pastrigus. Iki šiol pamenu tą silpnumo jausmą klausantis. Tą euforiją, apimančią visas kūno ląsteles. Aišku, tuomet dar pilnai nesuvokiau, kiek daug ši muzika man duos...

Rugpjūtis: The Sugarcubes "Water"

Ilgai netruko, kad imčiau domėtis ankstyvąja Björk kūryba. Ir nors The Sugarcubes nebuvo tai, kas  Björk kūryboje man patiko labiausiai, buvo tikrai smagu pažinti pankiškąją islandės pusę. Aišku ji jau nebuvo tokia "laukinė" kaip KUKL laikais, bet ir ne tokia brandi kaip solinėje karjeroje.

Didžiulė išimtis - daina "Water". Iki šiol šią dainą priskiriu prie "labai labai" kategorijos:

Rugsėjis: Radiohead "Creep"

Kad ir kaip banalu, nepopuliaru ir visaip kitaip "visiškas nelygis" Radiohead muzikos besiklausantiems mėgti "Creep", bet ką jau čia nuslėpsi, mano meilė jiems prasidėjo būtent nuo jos (aišku jei neskaitysim to fakto, kad Radiohead muzika mano grotuve atsirado po filmo "Dancer in the Dark", kur titulinės dainos "I've seen it all" vienas iš balsų priklausė būtent Thom Yorke (tik turiu pabrėžti, jog ne filmo versijoje).

Spalis: Sigur Rós "Flugufrelsarinn"

Pirmi nedrąsūs prisilietimai prie islandiškosios Sigur Rós muzikos buvo gana duobėti. Prie kitokio skambesio dar nepratusi ausis tikrai ne iš karto priėmė tai, kas jai buvo siūloma. Tarkim albumą "Von" geriems metams apskritai buvau ištrynusi iš savo grotuvo laikmenų, kadangi išsigandau to, ką ten išgirdau. Dabar tai albumas, be kurio neįsivaizduoju Sigur Rós ir manau, jog jame slypi visos jų kūrybos priešistorė. Pamatas, kurio motyvai jaučiami iki šiol.
Kad ir kaip ten būtų, pirmai pradžiai pasirinkau daug priimtinesnį variantą: antrąjį grupės albumą "Ágætis byrjun", o pirma daina, nuėmusi tamsų šydą nuo mano ausų buvo būtent "Flugufrelsarinn"
Ir iki šiol tai yra ta daina, kada tiesiog reikia tobulos muzikos:

Lapkritis: 30 Seconds to Mars "Stronger" 

Kažkur tuo laiku gana intensyviai klausiau šios grupės. Retkarčiais įsijungiu dar ir dabar (teko, beje ir Siemens arenoje juos išgirsti), tačiau jų kūryba didesnės įtakos mano pasaulėžiūrai neturėjo. Vis tik toks laikotarpis, kai ši muzika vyravo mano grotuve, buvo ir to niekaip nepaneigsi. Kad ir kaip ten būtų, laukiu ir naujojo jų albumo (ups, ką tik patikrinau, jis jau išleistas!). Taigi tuojau pat jį siunčiuosi ir visai gali būti, kad vėl kokia dainikė susuks protelį. Vis tik senos meilės nerūdija...

Gruodis:  múm "Sing Along"

Pirmi bandymai prisijaukinti muminukų muziką. Tuomet visai kitos dainos traukė dėmesį, nei kad yra dabar, bet prisiminti vis tiek smagu. Ir kad ir kiek laiko praeitų, "Sing Along" visada asocijuosis su múm klausymo pradžia (tada dar nė nesapnavau, kad po ketverių metų turėsiu galimybę išgirsti juos gyvai ir ta diena bus įrašyta į laimingiausių dienų sąrašą).